Rekordiniai pakilimai ir nuopuoliai

balandžio 30, 2012 § 4 Komentaras


Šį savaitgalį subėgome net dvejuose bėgimuose. Garsas apie “pingvino kojas” sklinda žaibišku greičiu. Registratoriai stebisi, kraipo galvas. Respektabilių klubų nariai taip pat kraipo, o mes sau risnojam sąrašų pabaigose, bet esam su plačiomis šypsenomis. Sveikinamės su V.Totilu, Kauno BMK jau irgi bendrauja noriai, su Senukų drauge net fotografuotis vienas kitas pasiprašo. Veidai pradeda kartotis, visi žmonės jau kažkur matyti ir tai labai šaunu. Jautiesi ne vienas, jauti, kad ir kitiems run is fun ir dar koks fun, jei bėga ne vienerius ir ne dvejus, o jau dešimtimis metų.

Šeštadienį startavome Pažaislyje. Dešimt ratų apie kamaldulių seserų vienuolyną (kamaldulės prieš pradėdamos maldą sako ir meldžiasi :))))). Visą distanciją bėgau grynai savo tempu, nekreipdavau dėmesio į lenkiančius ir su niekuo nesistengiau lenktyniauti. Keletą aplenkiau ir į varžybų pabaigą prisivijau savo studentą, kurį taip ir laužiau laužiau, bet nesulaužiau :). Geras studentas, 20 sek greičiau finišavo. Pagal varžybų protokolą bėgau rekordiniu man 4:58 min/km greičiu. Pagal mano laikrodį 5:06 min/km, bet irgi rekordiniu. Pastebėjau (jau ne pirmose varžybose), kad jei bėgi protingai (panašiai kaip Formulėj 1), t.y. išbrėži optimaliausią liniją, tikrai gali “sutaupyti” nuo visos distancijos ne 10, o jau 100-us metrų. Nutiko dar kai kas įdomaus. Kamaldulės, greičiausiai pajutusios, kad apšneku jas negražiai, mane po finišo bandė taranuoti savuoju Citroen Berlingo, nes ilsėjaus ten kur jos važiavo. Likau gyvas :). Atšventę Kauno IMPULS sėkmingus startus (Senukų draugė atbėgo antra po Sados Bukšnienės) nuėjome laukti ramaus sekmadienio…

Ir tada, prabudę, sumąstėme, kad reikia lėkti į Kazlų Rūdą ir prabėgti “Vokiškų kalnelių” bėgime. Labai labai sunkus bėgimas. Panašu į Rėkyvą, bet ne taip šlapia. Bėgau daug lėčiau nei Pažaisly, bet turėjau vienoj vietoj, ant aukščiausio kalno pastovėti ir pailsėti. Jau viską užspaudę buvo. Finišavom su Kauno BMK nariu gracingai aukštai keldami kojas, nors pas mane jau daug tos gracijos nebuvo. Senukų draugė bėgo išvis be konkurencijos – buvo vienintelė moteris bėgime ir užėmė garbingą pirmą vietą. Mano vidutinis tempas pagal laikrodį 5:36 min/km.

Dabar laukia treniruočių pertrauka, nes išvykstu mokytis į Birštoną ir intensyviai tiek mokysiuos, tiek bėgiosiu. Gaila labiausiai Druskininkų pusmaratonio. Nors ir toli, bet tikrai gražus renginys turėtų būti. Iš kitos pusės, gal ir gerai, pasitaupysiu jėgų Vilniaus pusmaratoniui, kuriame žadu bėgti pirmuosius oficialius 21 km.

Bėgimas duoda daug nuovargio, bet kartu stipriai keičia gyvenimą kompetencijos, pasitikėjimo savimi ir laimingumo jausmo prasme. Būtent to padaugėjo nuo sausio ėmus bėgioti. Laisvalaikis tapo daug įvairesnis, užkalbinti žmones (ir ne tik bėgikus) daug paprasčiau, baimės jausmas sumažėjęs.

O taip pat – kūno pažinimas. Pavyzdžiui sekmadienį didžiausia dovana buvo supratimas, kad mano kūnas gali labai toli ir gan draugiškai, nepykdamas ant manęs, bėgti, kai HR 170-175. Ir reikia žiūrėti ne tiek į greitį, kiek į HR. Jei tik užkyla iki 180 ir daugiau, iš karto prasideda run is pain ir protas pradeda kišti į galvą mintis, kad jau gal baik tu čia tas nesąmones daryt ;). Galvoju, kad su kūno lavinimu ir pažinimu arčiausiai ir yra tas kompetencijos jausmas. Kai suvoki, kad gali padaryti daugiau nei galvojai prieš tai KŪNO prasme (nubėgti 10 km < nei per valandą ir net pernelyg nealpti nuo tokio effort ir planuojies vis didinti kiekį), ateina kažkoks tikėjimas savimi APSKRITAI. Kad tu esi šaunuolis, maladiec, vykęs žmogus, vyras, jaunas suaugęs. Ir tas duoda tikrai daug. Gali būti, kad svarbu, jog visa tai pajunti KŪNU. Kartais įžvelgi ką nors gyvenime, patiri įžvalgą, bet ji tokia išmąstyta, teorinė, ne itin gyva. O čia – prabėgi per vokiškus kalnelius, vos partempi savo kūną, išsirengi iki pusės, apsipili vandeniu, sulauki Senukų draugės ir jauti viduje, kad tu gyvas, kad tu stiprus, kad su tavim viskas tvarkoj. Ir visa tai tik dėl to, kad nusprendžiau pabandyti, ką reiškia bėgioti…

Bėk ir tu!

Advertisements

Tagged: ,

§ 4 Responses to Rekordiniai pakilimai ir nuopuoliai

  • Simona parašė:

    Bėgu! 😀 Labai pritariu ir labai patiko paskutinės (įkvepiančios) pastraipos įrašo. Išties, prieš visus bėgiojimus apie savo kūną mąsčiau labiau ‘kiekybine’ prasme (na, ta prasme, į išvaizdą žiūrėjau), o dabar atėjus laikui pradėjau mąstyti ‘kokybine’ prasme. Įžvelgti daugiau nei tik formos gražėja/blogėja/nesikeičia, bet kūno stiprumą, galimybes, kurių galvojau, jog nė neturiu. Ypač tas pakilus pasididžiavimo jausmas buvo aplankęs per savo paskutinį ilgąjį bėgimą (ir ilgiausią prieš pusmaratonio distanciją) – 19km. Ot išsiliejau aš čia! Bet svarbu, kad daugiau tokių įrašų, kaip tavo, daugiau tokių patirčių, daugiau žmonių susižavinčių šiuo sportu (na ar apskritai, sportu)!

  • Kaliosas parašė:

    man beveik 33m. nebuvau begiojes nuo mokyyklos laiku ir jei begau koius 100km per gyvenima tai cia super, bet jauciu ne tiek.
    O dabar sumastes pabegioti 7,5km pirma begima iveikiau gal per 42 min. paskui seke visi koju ir kt. skausmai, paskui vel 10,43km per 48 min.
    dabar begioju jau 2 menuo, 6km begu per 24 ir tikiau, kad galeciau dar pora minuciu nubraukti. resursu yra tik reikia uzgrudint organizma. vel prie progos planuoju nubegti kokius 15km., bet kadangi begioju rytais tam tenka skirti daug laiko. o savo 33 gimtadieniu kuris bus po 2 sav. manau pasidovanosiu 33km begima. nes mes ne impotentai ir ne pingvinai 🙂 mes galim tik reikia noreti.

  • Kiborgas parašė:

    Kaliosai 🙂
    mes kaip pingvinai progresuojam niekur per daug neskubėdami. Pirmi startai daug žadantys buvo, paskui apstojo tas mūsų greitėjimas. Praeitą savaitę po 26 km ilgo bėgimo vos nemiriau ir reikėjo 10h miego, kad atsistatyt. Tad dėl 33 km net nežinau… Realiai – kūnas gali labai daug atlaikyti, bet viena yra stresas su saiku, palankus, auginantis, o kita yra avarija, šokas, trauma ir t.t. Su sulaužyta koja irgi gali nubėgti toli, jei tave meška vejasi, bet paskui teks ilgai ir nuobodžiai ją gydyti. Net nzn, supratau, kad mes pingvinai ir bėgam savo tempu ir fainiai, kad taviškis jau nuo pat pradžių daug didesnis, bet čia turbūt kiekvienam savo tikslai ir savos ambicijos? Nepasakyčiau, kad nenoriu bėgti greičiau. Stengiuosi ir darau viską, tiesiog yra kaip yra.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

What’s this?

You are currently reading Rekordiniai pakilimai ir nuopuoliai at pingvino kojos.

meta

%d bloggers like this: